Filmo apžvalga: „Betmenas prieš Supermeną: teisingumo aušra“

Filmas: Betmenas pries Supermeną: teisingumo aušra (Batman v Superman: Dawn of Justice)

Režisierius: Zack Snyder

Vaidina: Henry Cavill, Ben Afleck, Jesse Eisenberg, Amy Adams, Jeremy Irons, Laurence Fishburne, Gal Gadot  ir kt.

Patiko: jausmai dviprasmiški

Kodėl?

Visų pirma turiu pasakyti, kad nesu didžiulė komiksų ir superherojų gerbėja, nežinau kiekvienos detalės apie juos, bet filmų dėka dabar jau atpažįstu nemažai veikėjų ir jaučiu skirtumą tarp Marvel ir DC Comics stilistikos. Ankščiau man buvo visiškai „dzin“ kas yra kas.

O jausmai dviprasmiški pirmiausia dėl to, kad man neįprasta viename ekrane matyti du herojus, kurie niekada ankščiau filmuose nebuvo susitikę (nors skaičiau, kad Supermenas ir Betmenas buvo susidūrę komiksuose). Gotamas ir Metropolis man visada atrodė kaip du skirtingi ir visiškai niekuo nesusiję pasauliai. Gotamas – tamsus, Metropolis - šviesus, kaip naktis ir diena besiskiriantys miestai. Bet štai pasirodė šis filmas ir sugriovė šitą vaizdinį mano pasąmonėje. Niekada nebūčiau galėjusi traktuoti Supermeno pavojingu visuomenei, lygiai taip pat kaip niekada Betmeno nelaikiau nusikaltėliu. Nors, likimo ironija, visų akys sužiuro būtent į Betmeną, kurį dėl tam tikrų priežąsčių visada persekiojo teisėsauga, kai Supermeną visgi visuomenė atstūmė ir pavertė priešu... Kažkokie dvigubi standartai, argi ne?

Turbūt keista, bet pasakysiu, kad šioje dvikovoje vistiek palaikau Betmeną. Nors Supermenas laikomas dievu, ir logiška, jis akivaizdžiai stipresnis už Betmeną, kuris yra tik žmogus su kauke ir kostiumu. Tačiau filme jis buvo daug pranašesnis, ir jeigu ta kova būtų tikrai buvusi dėl vieno ar kito išlikimo – Betmenas turėjo realius šansus laimėti.

Betmenas – patyręs kovotojas ir naudojosi įvairiausiomis gudrybėmis bei savo intelektu. Supermenas – tiesiog įniršęs ir daugybę klaidų darantis ateivis. Net susižavėjusi žiūrėjau, kaip aklai į Betmeno paruoštus spastus jis pakliuvo. Jis per daug pasitikėjo savo jėga ir nenumatė Briuso Veino kruopščiai parengtos strategijos. Tikriausiai tai buvo vienintelė filmo dalis kurioje man neužkliuvo niekas. Nei kovos scenos, nei CGI. Na ir dar filmo pradžia, kai Supermenas bandė sunaikinti ateivių Kriptoniečių laivą. Ta scena pateikta iš Briuso Veino perspektyvos tikrai buvo puiki, ir kai sugriuvo vienas dangoraižis netgi šiek tiek skaudžiai bagstelėjo širdin, primindama rugsėjo 11-osios įvykius.

Kodėl užsiminiau apie CGI ir kovos scenas? Todėl kad daugybėje jų buvo akivaizdus montažas, pritrūko tikroviškumo tiek Supermeno skraidyme, tiek elementariose Betmeno muštynėse – net norėjosi sušukti “nu come on!”, bent šiek tiek pastangų įdėkite, bet kas gali tiesiog įsibėgėti, įsitverti į pečius ir būti permestas. Tie surežisuoti judesiai taip gadino visą įspūdį, kad momentais tikrai gailėjausi išleidusi pinigus bilietui pasižiūrėti filmą kino teatre. Visi ir taip žinom, visada beveik visi judesiai kovos scenose yra surežisuoti, tartum koks šokis. Bet šiuo atveju net nepasistengta įsijausti ir paslėpti tą surežisavimą. Stengtasi tik parodyti, kiek daug priešų vienu metu Betmenas gali įveikti. Visiškai nerealistiška. Ne veltui užsienio kritikai gana prastai vertina šį filmą, ir dauguma pabrėžia – Zack Snyder gal ir sekasi vizualinis užmanymas, bet jis neturi didelių gabumų scenariniams ir režisūriniams sprendimams...

Teko skaityti vieną lietuvio recenziją, ir jis užsiminė, kad filme pagirtinas kameros darbas. Na taip, galbūt rakursai ir buvo įdomūs, tačiau drebanti kamera („shaky camera“) statiškose scenose? Come on! Negana to, kad sėdėjau vibro kėdėje, kuri drebėjo nuo kiekvieno didesnio sprogimo (ir tai tikrai sukūrė gerą įspūdį), o žiūrėti 3D ir taip nėra labai lengva akims, bet drebanti kamera – na to jau per daug! Visas 3D efektas buvo sugadintas ir tik nemaloniai suko akis!

Šioje vietoje į teigiamą pusę nusveria tik garso montažas. Kaip minėjau aukščiau - sėdint kėdėse su vibro plokšte, garsas tikrai sukūrė gerą papildomą įspūdį. Tiems kas nežino, kaip veikia vibro kėdė – tai labai paprasta: kuo žemesnio dažnio garsai, tuo stipriau vibruoja kėdėje įtaisyta plokštė. Todėl veiksmo filmuose kėdės vibruoja daug ir dažai, o romantinėse ir erotinėse dramose (kuriose kažkodėl pasitaiko žiūrovių su nešvankiomis mintimis) – kėdės nevibruoja visai.

Už garso montažą turime dėkoti kaip visada puikiai dirbančiam Hansui Zimmeriui, prie kurio prisijungė ir Junkie XL, kurie praeitais metais mus džiugino filme „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“. Beje, pastarojo filmo garso takelis mano manymu buvo vienas geriausių iš pernai pasirodžiusių filmų – dar ilgą laiką po filmo premjeros jo klausiausi.

Tas pats lietuvis savo recenzijoje kalbėjo ir apie tai, kad filmas yra kupinas „nenustygstančio vietoje veiksmo“. Deja jeigu veiksmas būtų toks nenustygstantis, režisieriui nebūtų prireikę dviejų su puse valandų istorijai papasakoti. Ar tik jos kraštelį pakrapštyti, padaryti savotišką įžangą į kitais metais pasirodysiančią „Teisingumo lygą“. Įtampos gal ir nepritrūko, tačiau veiksmo tikrai galėjo būti daugiau. Visi tiek laukėme epinės Betmeno ir Supermeno dvikovos, ir ką gavome? Daugybę dialogų, Betmeno vaikystės prisiminimų, ir vos keletą nusususių minučių tikros šių superherojų kovos. O žinant faktą, kad dar bent 30 minučių buvo iškarpyta iš šios juostos, nenuostabu, kad daugumoje filmo vietų scenos šokinėja ir tarpusavyje visiškai nesusisieja. Net serialų režisieriai įdeda daugiau pastangų montuodami perėjimus nuo vienos scenos prie kitos!

Pabaigai, norisi aptarti aktorių darbą. Jie padirbėjo šauniai. Henry Cavill sakyčiau yra tikras atradimas filmų kūrėjams. Žinau šį aktorių dar nuo 2007-ųjų, iš serialo „Tudors“ bei filmo „Immortals“ (2011). Jis puikiai įkūnijo savo personažą antrą kartą, prieš tai vaidino soliniame Supermeno filme „Man of Steel“. Jo veidas ne statiškas, perteikiantis daugiau emocijų, nei kartais gali pasakyti ilgiausias monologas, ko realiai pritrūksta Benui Aflekui.

Nežinau kodėl kai kuriems užkliuvo Jesse Eisenbergo vaidyba įkūnijant Lex Luthor veikėją. Nepamenu, kurie aktoriai ir kuo jie taip sužavėjo kino kritikus ankščiau, bet Jesse mane įtikino. Kai kurie sako, jis buvo toks blogiukas, kurį visą filmą norėjosi pritrėkšti su plyta. Bet ar ne tai ir yra gero, istorijai tinkamo blogiuko apibrėžimas? Jie tam ir yra, kad mus ir pagrindinius veikėjus nervintų, trikdytų ir viskam trukdytų. Įneštų chaoso ir konfliktų. Tokia jų paskirtis. Prisiminkime Christopherio Nolano antrą Betmeno serijos filmą „Tamsos riteris“ („The Dark Knight“). Heath Ledger įkūnytą Džokerį. Tai buvo genialu. GE-NI-A-LU. Nė vienas kitas blogiukas iki šiol negali prilygti šiam tobulai sukurtam veikėjui. Kokia jo paslaptis? Riba tarp genijaus ir beprotybės, ta plonytė linija ant kurios Džokeris visada balansavo. Šiuo atveju ir Lex Luthor bandyta parodyti panašų. Kas žino, galbūt tai bendras DC komiksų bruožas – kurti blogiečius balansuojančius ant beprotybės ribos ir be tikslo kovojančius su taikiais superherojais? Galbūt tik tai man ir užkliuvo šiame filme – nesupratau ko siekė Lex Luthor supriešinamas Betmeną ir Supermeną? Na, galbūt čia išlenda ir mano komiksų neišmanymas, tikiu, kad juose viskas tikrai daug aiškiau pateikta.

Dar vienas nesusipratimas, mano manymu, tai Nuostabiosios moters (Wonder Woman) pasirodymas. Nereikėjo jos čia, visai nereikėjo. Nesupykit, bet paklausiu ir vieno feministiško klausimo. Na kada gi baigsis tie laikai, kai moteris kuo mažiau dėvi, tuo labiau jos „šarvai“ ją apsaugo? Visiškai nesuprantu to per daug erotizuoto superherojų moterų įvaizdžio. Suprantu, kad komiksuose jos tokios vaizduojamos ir čia pavaizdavus kitaip – niekas jos neatpažintų. Bet ar neatėjo laikas keisti dvigubus standartus? Betmenui prireikė nenormalaus storio metalo šarvų, kad galėtų apsiginti nuo Supermeno smūgių. Pastarasis savo ruožtu irgi dėvi visą kūną dengiantį „triko“. Tačiau kai tik pasirodė Nuostabioji moteris (nesvarbu, kad ji dievo Dzeuso duktė), jai kažkodėl nebereikia prisidengti nei kojų, nei pečių, nei nugaros? Ir, atsiprašant, kažkoks skydas su kardu ją turi apsaugoti nuo bet kokių smūgių, ugnies, elektros impulsų? Tai netelpa į jokius logikos rėmus. Jeigu stengiamasi sukurti realistišką pasaulį, tai ir darykime viską realistiškai. Vien tam, kad filmą ateitų pasižiūrėti (ar komiksą perskaitytų) kažkoks apsiseilėjęs peraugęs moksliukas, gyvenime nematęs tikro moters kūno, taikomi dvigubi standartai. O kaip mes, merginos? Galbūt ir mes norime pamatyti tą patį Betmeną ar Supermeną nuogais raumenimis? Laikas kažką keisti.

Daugiausiai kalbų sukėlęs aktoriaus pasirinkimas buvo Benas Aflekas Betmeno vaidmeniui. Pasakysiu nuoširdžiai, su visa pagarba Benui ir jo darbui – na netinka jam šis vaidmuo ir viskas. Jis ramaus, mielo veido, tinkamo dramoms ir romantizuotiems kariniams, veiksmo filmams. Bet Christopherio Nolano sukurto Betmeno įvaizdžio jau niekas nepralenks, ir tikroji Betmeno kaukė priklauso Christianui Beiliui. Kai pamačiau tuos tris filmus (o tai įvyko dar visai neseniai, vos prieš keletą mėnesių), visi iki tol matyti Betmeno filmai, serialai, animaciniai filmukai, viskas nublanko. Galbūt sutikčiau tik su tuo, kad Benas Aflekas tiko suvaidinti seną, storą ir pavargusį, kovų nualintą, ir gana brutalų, piktą Betmeną, koks jis ir buvo šiame filme. Tai nei gerai nei blogai. Jo pirmtakas buvo unikalus tuo, kad turėjo vidinių konfliktų, gyveno nuolatinėje dramoje. Tai nebuvo vien išorinis blogis ir Betmeno, kaip gerosios jėgos kova su juo. Ch. Nolanas sugebėjo parodyti Betmeną kaip tikrą žmogų, tokį pat kaip mes, kraujuojantį, su savo ydomis, poreikiais, vidiniais demonais ir praeities šmėklomis.

Todėl mano galutinis verdiktas toks – Zack‘ui Snyderiui reikėtų pasitraukti nuo Betmeno istorijos kaip įmanoma toliau.

Knygos apžvalga: Susan Ee - Angelų įsiveržimas

Pirmoji knyga kurią labai noriu pakomentuoti, nes ką tik perskaičiau, yra Susan Ee "Angelų įsiveržimas".
Žemiau bus nemažai "spolerių", tad iškart perspėju tuos kurie knygos dar nėra skaitę! :)

Autorė: Susan Ee

Pavadinimas: Angelų įsiveržimas (Angelfall)

Serija: Penryn ir Laikų pabaiga. Pirmoji knyga.

Patiko: ŽIAURIAI!!!

Kodėl patiko?

Iš pradžių galvojau, kad knyga bus eilinis paauglių romanas, kuriame septyniolikmetė įsimylės kažkokį antgamtinį vaikiną, greičiausiai savo angelą sargą. Ir žiauriai klydau!

Tikriausiai pagrindinis elementas kuris „užkabino“ – tai originalus sprendimas angelus pavaizduoti ne geriečiais, bet priešingai – konfliktiškais, gana arogantiškais ir net ambicingais veikėjais, suteikti jiems ydų  nors ir mažiau nei jų turi žmonės.

Kitas pliusas – tikroviškai kuriamas pasaulis apokalipsės akivaizdoje, žmonių reakcijos į įvykius, jų nusiteikimas, moralė ir veiksmai, kova dėl išgyvenimo. Siužetą veža nežinomybės aspektas – niekas, net patys angelai nežino kodėl nusileido į žemę.

Stipriausia šios knygos dalis – be galo stiprūs veikėjų paveikslai. Smulkmenos gerai apgalvotos, nepastebėjau tų vadinamųjų „plot hole“. Veikėjai nėra vienpusiai – nei tobuli, nei blogi. Jų poelgiai pamatuoti, dialogai natūralūs, pritinkantys veikėjams – nesunku įsivaizduoti veikėjus taip kalbant. Labai patiko šalutinė veikėja – Penryn mama. Netikėtas pasirinkimas parodyti ją kaip asmeninių demonų persekiojamą, išprotėjusią moterį – ironiška, kad tuo metu, kai ji „kovoja“ su savo demonais, pasaulį iš tikro griauna angelai.

Labai patiko šalutinis siužetas – besimezgantis romantinis ryšys tarp protagonistų. Penryn ir Rafo pokalbiai kartais net idiotiškai juokingi, bet jie logiškai išplaukiantys, tikroviški. Penryn nėra vaizduojama kaip visažinė, jos smalsumas puikiai tinka situacijai, kurioje ji atsidūrė.
O Rafo šaltumas negali paslėpti jo sumišusių jausmų. Kas šioje situacijoje „veža“ – tai, kad visi puikiai žinome jog merginoms patinka blogo berniuko įvaizdis. Rafas toks ir pavaizduotas – ne gana to, kad išvaizdus, tobulo kūno, tamsiaplaukis, mėlynų akių, bet dar ir šaltos orios laikysenos, neprieinamas ir neperskaitomas, rodos kai kuriais momentais net specialiai pasistatantis sieną tarp savęs ir kitų (pvz. ne tik, kad be emocijų stebėjo Penryn talžomą Bodeno, bet dar ir dalyvavo lažybose!) Būtent tai ir patinka merginoms – tas vaikinų paslaptingumas, klaidinimas – vieną akimirką rodo susidomėjimą, kitą – neskausmingai atstumia –  tikras katės ir pelės žaidimas, vienas kito išbandymas kartu bandant suprasti abiejų siunčiamus signalus - „tai ar patinku jam ar ne?“ Iš kitos pusės pažiūrėjus – Rafas nėra blogas, netgi priešingai – supratingas ir atidus. Jis sušildė Penryn toje trobelėje; jis atidavė savo maisto porciją; jis apgynė ją nuo šunų ir nuo mažųjų demonų; ir jis nepuolė Penryn ginti per muštynes, nes taip greičiausiai būtų išsidavęs, kad yra angelas – o tai abiems veikėjams būtų pasibaigę ne itin gerai.

Turbūt pats geriausias epizodas knygoje – Penryn ir Rafo bučinys. Nuostabiai aprašytos emocijos, pojūčiai, ir netikėta Rafo reakcija: žodžiai „Tu turėtum žinoti – aš tavęs net nemėgstu“ – pervėrė širdį ir privertė ją nusiristi į kulnus. Šokiravo, bet kartu ir privertė šypsotis iki ausų. Jis negalėjo sau pripažinti, kad bučinys jam patiko, ir kad ima įsimylėti Penryn, nors visi ženklai išdavė ką kita. Juk jiems, angelams, negalima mylėti žmonių dukrų, ir Rafas buvo vienas pagrindinių šios minties propaguotojų. Tą momentą jis susikovė pats su savimi, savo principais, ideologija ir gimstančiais naujais jausmais ir pralaimėjo, kad ir kaip nenorėjo to pripažinti.
Negalėjau pamiršti šio epizodo dar keletą dienų, mintys net darbe vis nuklysdavo atgal. Ir perskaičiau gal tris kartus.

O pabaigoje, kai Rafas galvojo, kad Penryn miršta, skaitydama tą epizodą – nuoširdžiai apsiverkiau. Liejau ašaras ir skaityti toliau negalėjau, normaliai neišsiverkusi. Tas jo raminimas, siūbavimas apkabinus Penryn savo glėbyje ir suvokimas, kad ją praranda, kad galbūt laiko ją paskutinį kartą, tas skausmo tikrumas, ir, tikriausiai, prisipažinimas sau viduje, kad ją pamilo. Užtenka epizodo po to – kai jis tranko sienas, daužo baldus iš pykčio – visa tai atskleidžia jo tikruosius jausmus. Ir tai nuostabu – autorė puikiai valdo situaciją ir žaidžia skaitytojų jausmais, ne tik veikėjų.

Dar labai patiko kovų epizodai – angelų peštynės, kai Rafui nukirto sparnus, paskui Penryn tėškimas šlapiu skuduru merginai, kuri lindo prie Rafo, mistiškas „demonų“ užpuolimas,  tada visas pragariškas chaosas naktiniame klube – Belielio ir Rafaelio kova.

Galiausiai, netikėčiausias siužeto posūkis – tai, kad iš Rafo buvo išsityčiota – ne gana atimti jo paties sparnai, bet dar ir prisiūti demoniški, nuplikę ir su aštriais nagais! Lyg to būtų maža – jo kardas atsisakė jo paties, nors Penryn vis dar galėjo kardu naudotis. Tai taip giliai sujaudino ir nuliūdino! Be proto įdomu kas dėsis antrojoje knygoje „Pasaulis po to“.

Taigi, knyga sukėlė tikrą emocijų audrą – juokas, malonumas, ašaros, liūdesys, pyktis – viskas viename. Ir tai yra gerai. Tai palieka įspūdį. Ir alkį. Norisi dar, dar ir dar. Netgi varvinti akis per naktį, kad tik sužinoti kas bus toliau.

Verdiktas: 10 / 10

Rekomenduoju!