Sveiki užsukę į mano blog'ą!
Pirmas dalykas, kurį tikriausiai reikėtų padaryti tai prisistatyti. Esu Deimantė, arba paprasčiau - Dee - kaip mane draugai vadina. :)
Nusprendžiau atgaivinti savo seną norą rašyti blog'ą. Kažkada seniai bandžiau tai daryti, bet entuziazmas išblėso nes nesisekė rašyti dažnai, kol galiausiai visiškai pamiršau, kad tokį turiu! Tad kai pagaliau susidūriau su keliomis temomis, kurios man įdomios - manau tikrai turėsiu ką papasakoti. O gal tiksliau pavadinkim jas - skiltimis?
Viena iš jų - "Lietuva vs. Norvegija". Kadangi Norvegijoje studijuoju ir gyvenu jau antrus metus, pastebėjau daug panašumų ir dar daugiau skirtumų tarp šių dviejų tautų, kurie kartais juokingi, o kartais labai pamokantys. Tad pasidalinsiu įspūdžiais ir įdomybėmis apie norvegus, jų gyvenimo būdą bei palyginsiu su lietuviais. Skamba gerai? :)
Kita skiltis kurią tikiuosi įgyvendinti - "Stavangerio perliukai". Per visą tą laiką kurį praleidau šiame mieste, teko aplankyti ne vieną nuostabų kampelį, tad pasidalinsiu vietomis, kurias tikrai verta aplankyti.
Trečia skiltis, kurią tikriausiai pavyks ilgiausiai išlaikyti aktyvią - "Sekmadienio filmas". Ši idėja gimė netikėtai, tiesiog iš nuobodulio! Studentui sekmadienis gali būti labai nuobodi diena, ypač čia, Stavangeryje - netolimoje ateity sužinosit kodėl! Taigi po ilgo saldaus miego iki pietų ir vėlyvų pusryčių lovoje, kiekvieno sekmadienio pavakary ėmiau žiūrėti filmus - tiek naujus, tiek senus - dažniausiai nematytus. Greitai tai tapo įprastu dalyku (nebent kokie planai papultų!), kuriuo kiekvieną sekmadienį dalijuosi su draugais veidaknygėje, o nuo šiol ir šiame blog'e.
Na, o šį kartą pasidalinsiu trumpa istorija. Tikriausiai kiekvienam iškilo klausimas - kodėl blogo pavadinimas - Kamanė Dee?
Turiu prisipažinti - tai mano pravardė, sugalvota mano pačios, bet ją galutinai prilipdė tėtis! O nutiko tai visai netyčia, kai kažkurią gražią vasaros dieną įkyrėjau šeimynai su savo komentarais, gal apie orą, gal apie sodo darbus - kas ten žino... Tėtis pavadino mane "širše", bet aš aišku už tai supykau. Tada sulaukiau jo juoko ir dar geresnio atsakymo: "Tada vapsva! Ar širšė? Na, rinkis, širšė ar vapsva?"
O ką man daryti įpykusiai! Leptelėjau: "Kamanė!" Tėtis dar tik paklausė kodėl, ir sulaukė mano anekdotiško paaiškinimo - "nes jos yra storos, geros ir sako bzzz..."
Aišku tą kartą viską nuleidom juokais, bet vėliau kaskart, kai tik kažko įsibambėdavau, tėtis ėmė nuolat sakyti "Kamane, tu, kamane..." Taip ir prilipo...
Ir manau ji visai tinka: nesu manekenė kaip ir tos pačios pūkuotukės kamanės. Bet esu geros širdies, draugiška - kamanės juk irgi viena iš pačių taikiausių bitučių rūšių! O svarbiausia - šneku daug, garsiai ir tikrai ne sopranu - dūzgiu kaip kamanės sparnai! Ir šiaip - visada mėgau jas. Kamanės man kažkokios žavios, savos ir mielos. Galbūt dėl to, kad daug jų skraidžioja mūsų sode, ir visada mėgdavau jas stebėti...
Taigi, tokia mano istorija!
Šiam kartui tiek!
Iki greito susitikimo!
No comments:
Post a Comment